|
|
Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas
Sergėjai mano gyvenimo rytą:
Argi tai sykį per daug patikėdamas
Bėgau į tinklą, gudriai užrazgytą!
Žūti neleido tik šventas tikėjimas,
Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.
[Daugiau...]
Apsaugok, Viešpatie, nuo priešo.
Kursai patamsiais duobę knisa,
Nuo to, kursai ant kelio viešo
Purvais apdrabsto žmogų visą!
Bet aš bijau ir tų draugų,
Kuriems nelaužė nieks ragų;
Kurie per daug akyvai mano,
Kitus, ne savo ožį gano.
[Daugiau...]
Aš skaičiau
Plato,
Augustiną,
Ir šventą Joną.
[Daugiau...]
Mūsų žemė jauna dar.
Bus ir pas mus Eldorado.
Aldorijo adrijo ada.
[Daugiau...]
Kas vargdienį žmogų, beturtį priglaus,
Kad rūmams paskirta žibėtų?
Kas širdį parodys dėl vargšo tamsaus,
Kad nėra už tai, kas mokėtų?
[Daugiau...]
Nebuvo dar tada nei nieko, nei būtybės;
Nebuvo erdvės, nei dangaus skliautų aukštybės.
Kas veržėsi gyvybėn? Kur? Kieno globotas?
Kur niūksė gelmės, vandenų bekraštis plotas?
[Daugiau...]
Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo?
Raminkis, pasaule visa!
Kas neša gyvata, mirties tas nebijo;
Jo pagarbai – dvasios tyla!
[Daugiau...]
Tu, Aukščiausi, skaisčiausias mano meilės šaltinis!
Tave myliu, kaip myli sūnus tėvą geriausį:
O tačiau, kaip tas lapas rudeniop paskutinis,
Štai drebu, nes per teismą mane menką užklausi.
[Daugiau...]
Žvaigždė, danguos užgimus, nušvito iš aukštybių
Ir dreba ten per amžius, nes uždegė ją – Dievas;
Apšviečia aukštus kalnus, tamsias girias ir pievas
Ir mirkčiodama žiba kaip diemantas gražybių.
[Daugiau...]
Skalsink, dieve, mūsų duoną,
Tiek žirnelį, tiek aguoną,
Visą žemės vargo kluoną…
[Daugiau...]
|
|