Vėlinės, 1990

Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu
mane viliotų prie audrotos jūros.
Šnabždu į vėją: “Viešpatie, esu
tik balsis vienadienės konjunktūros,
tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.
Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.
Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,
bangos purslelis, žiedas chrizantemos.”
[Daugiau…]

Klajūnas

Išėjau aš vieną vakarą į gatvę
Gatvę juodą, gatvę purviną ir šlykščią.
Nieks nelydi, nesutinka, nepasiūlo
Apliūdėti mano laimę vakarykščią.
[Daugiau…]

Rauda boružei. Vasaros sapnas

Rytą,
patekant saulei,
mirė boružė.

Ją vežė iškeltą aukštai
stikliniame laše.
[Daugiau…]

Severiutės rauda

Severiutė esu nuo Užpalių, kur gelžkelis suka į pietus,
kur bėgiais ėjau aš basa,
kaip nėščia iš namų išvarytą skalbėja…
Lyg paskutinei –
prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
už nugaros, man negirdint,
kalbėjot,
kalbėjot,
kalbėjot…
[Daugiau…]

Kvailutės Onulės rauda

Rado Onulė prie tako
raudoną siūlą
iš vaikiškos kojinės,
o gal iš vaivorykštės?
Atsisėdo ant kupsto,
ir pagailo Onulei to siūlo,
ir iš gailumo –
apsiverkė.
[Daugiau…]

Tylus sudie

tylus sudie nei vasaros lietus
į visą tai ko mudu nesuprantam
aš atveriu lyg užslėptus vartus
vienatvę gražią tarsi kitas krantas
[Daugiau…]

Išprotėjimai

Išprotėji iš paprasto vaizdo už lango –
Sakykim: pavasaris, vyšnios pražydo ir slyvos.
Iš baimės nutirpusia siela seki, kaip vietoje
Jaukios dabarties akių ekrane vakarykščios
Dienos su rytdienom stumdosi neišsitekdamos. [Daugiau…]

Girtas angelas

Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių…
[Daugiau…]

Chronos

Iš laiko ūkanų išnyra trys
Ir vis tos pačios šmėklos megalomanės:
Rūsti dievybė, kruvinas karys
Ir visagalė kurtizanė…
[Daugiau…]

Našlaitė

JĄ VIS matau čiurotais marškinėliais,
Kietai nei kviečio varpos supintom kasom
Žydrų akių našlaitę piemenėlę,
Atbridusią ankstyvo rytmečio rasom.
[Daugiau…]