|
-> DAR SAULĖ braido tik po rasą,
Tik ašarom pasruvę žolės,
O man apraibo mėlynasis,
Apraibo man šilkinis tolis.
[Daugiau…]
Nekalbėk jau daugiau apie rudenį.
Apie gelstantį, mylimas drauge: –
Man tai primena vieną nuvytusį veidą,
O širdy neramumo priauga…
[Daugiau…]
Dabar dovanas dalinu:
didžiulę degančią saulę balandžio danguj,
putojantį krioklį po pumpurais,
žydintį krūmą, pilną paukščių
ir debesų šešėlių,
atokaitoje tylintį seną tiltą
samanotų, drėgnų akmenų,
alpų vėjo alsavimą
ant užmerktų blakstienų,
vakarykščio sniego garuojančias pėdas
po eglynų šakom
ir į slėnį saulėtą lėtai
nuvingiuojantį šilto, šnarančio
žvyro taką.
[Daugiau…]
Tvarkingai tiksi laikrodžio mechanizmas,
rodos smilkinius dilde šlifuoja,
širdis spaudosi lyg klizma,
o po grindim graužikai darbuojas…
[Daugiau…]
-> Užgimusiam, be vardo,
Duoto oriai, suteikiama garbė
Ir, su kuria žingsnius gyvenimo
Matuos visi prieš tavo valią, norus,
Visur lydės ir žmogiškoji priedermė –
Atsakomybė ir didžiulė pareiga.
[Daugiau…]
Žmogus – didžiausia žemėje vertybė,
Vardai ir nuopelnai – paskui…
Dėkojame tėvams, kad esame užgimę
Ir gaudom saujom saulę nuo dangaus.
[Daugiau…]
Aš išeisiu į sodus Tiranijos, Pirmasis išsiskyrimas
Ir, Gimtadieniui auštant, priskinsiu
Baltą puokštę rasų rozeranijų,
Kad mane – Niekados – prisimintum.
[Daugiau…]
Aš gyvenu ant septintos kalvos,
Tarp mėlyniausių ežerų penkių.
Su Sraigėm ir su Laumžirgiais kalbuos,
Ir minutes į laikrodį renku.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai