Rytą,
patekant saulei,
mirė boružė.
Ją vežė iškeltą aukštai
stikliniame laše.
Pakelėj be kepurių stovėjo
basi šienpjoviai.
Žybčiojo dalgiai.
Priekyje dvylika raitelių jojo,
kaip nupiešti jų žirgai
ėjo nuleidę galvas.
Ir nesimatė, kur baigiasi kelias.
Šalia katafalko
ėjo mergaitė raiša –
ji buvo boružės sesuo.
Raudotojų dvylika,
tų juodai gobtūruotų naktų
paskui raudodamos ėjo:
“Saulele, saulele,
auginki smilgelę
boružei pakilt.”
Saulė ant dalgių galando –
dalgiais pakirto smilgelę –
dvylika raitelių jojo –
krito rasa.
(+11)
Loading...
Autorius: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 25,254 | 
Sutraumavai mano vaikystę. Mama sake mane į psichiatrinę dabar paguldys.
grazus eilerastis
labai grazu
Liūdnas… ;(
puikus eilėraštis su egzistenciniu motyvu potekste-Juk Marcelijus siūlo Saulele, saulele,auginki smilgelę boružei pakilt.”- juk lydi boružę mergaitė raiša..
Puikus eilėraštis- ir a.a. V.Kernagis jį taip jautriai ir tauriai sudainuoja