Eilerasciai.lt

O TAIP graudu ir žodžiui nuoširdžiam ir minčiai.
Be reikalo, lyg žirniai sienon, be prasmės…
Atsimeni prie kapo tą kareivių ginčą?
Tai taip ir dėlei tavo rūbo burtą mes.
Išplėši iš širdies ir žodį nuoširdesnį,
Iš šiurpulingos vienumos taip kai kuomet…
Bet ar tikės? Nepatikės, kad gali būti skausmas
Su šviesia šypsena keliaujančiam žeme…
Tave iščiulps kaip dobilą, kaip dobilą tą rausvą,
Iščiulps tik sultis ir numes…

NEPAMETA manęs graudus tas susimąstymas,
Neišpasakyta baimė prieblandų…
Taip, rodos, šauktum “gelbėkit!”, lyg skęsdamas,
Nes susiraizgė mano minčių gijos ir galo nerandu.

ATĖJO vakaras, suraukęs antakius.
Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs.
Klajojau mintimis tuo meilės sentakiu,
Turėjau galios tarti “tapk!” ir – tapo.
[Daugiau…]