Našlaitė

JĄ VIS matau čiurotais marškinėliais,
Kietai nei kviečio varpos supintom kasom
Žydrų akių našlaitę piemenėlę,
Atbridusią ankstyvo rytmečio rasom.

Matau varge užguitą mažametę,
Likimo atiduotą valiai svetimų,
Ir kaip jinai baiminga, pasimetus
Gyvenime, be meilės, džiaugsmo ir namų!

Kaip stumdo žmonės abuoji ir skriaudžia,
Ir kaip ji pasiskųst neturi kam:
Tik vėjas neša jos dainelę graudžią
Ir sako sunkų sielvartą tuštiem laukam…

O kaip nepameti giedros tu veide?
Varge rugiagėlėm pražydusių akių?
Kietas kasas tik per petis nuleidus
Ji eina, žydi savo polėkiu lakiu…


1 komentaras - Našlaitė

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>