->
Iš voko mėlyno – tavų akių spalvos –
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.
[Daugiau…]
|
||||||
-> Iš voko mėlyno – tavų akių spalvos – Mergaitės veidu teka ašaros: Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė, Aukso žiedas nuo baltų rankelių -> Staiga susitiko jų rankos, Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas. Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų. Atvirai nepadoria, kilpom svyrinėjančia linija, tyčia nesumegzdama plyštančių vaivorykščių salto mortale, jinai lekia stangriu vidudienio oru – į meilės nuotykį, kurio niekuomet nebus tame riebiame, įkaitusiame sode: savo trijų dienų gyvenime ji niekad nesusiras tokio pat begėdiškai margo, tiek pat lengvabūdiško partnerio. Mirties tarnaitė – šviesa, sudžiūvusi ir kantri kaip sena vienuolė, negirdimu žingsniu įeina į varpinę ir mato žilą balandį – užsimerkusį, laukiantį mirties: pirmo smūgio iš penkių tonų vario, kabančio virš jo galvos. -> Gėlės, keisdamos formas, |
||||||
© 2025 Eilerasciai.lt - poezija, eilės, eilėraštukai, eilėraščiai. |
Naujausi komentarai