Prabėgantis šešėlis

- Eiva, – Tu man tarei, –
į aukštumas iš tų pakalnių ir iš pelkių. –
Nematoma ranka atstūmei durų velkę,
ir pasirodė žiburiai.
[Daugiau...]

Ave crux

Kai juodą naktį kelias pasibaigia
ir kai audros sparnuos žibinto nerandi,
esi tu rankoj Jo kaip žemėn kritus snaigė,
tu, vargo ašara pasaulio šio veide.
[Daugiau...]

Kapų vardai

Mes regėjom – daug nuvyto čia vainikų,
mes regėjom – prakeliavo daug pro mus,
mes regėjom. kaip jų žemės sapnas nyko
ir kaip rado jie čia amžinus kapus.
[Daugiau...]

Naktis

Kai paskutinis saulės spindulys užgęsta,
kai paskutinis vario varpo dūžis,
aukštų pušų viršūnėse palūžęs,
pasineria į vakaro žarų auksinį raštą,
[Daugiau...]

Į jūrą

Į ją, į jūrą šaltas vėjas neša
mane, pakilusį nuo žemės dulkių, lašą.
[Daugiau...]

Gulbės daina

Toli toli, girdžiu, varpai suskambo,
ką šaukia jie – tave, mane, ar juos?
Ar tuos, kur sutemoj paklydo ir paskendo
ir amžinai tenai klajos …
[Daugiau...]

Pavargę sparnai

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
sutemo vieškelis, upelis, kalnas, klonis,
sugrįžo paukščiai iš vidudienio kelionės
ir lizduose be rūpesčių užsnūs,
ir nereges žvaigždžių šviesiųjų pro sapnus,
tik tu maldoj jų degantį sidabrą rinksi,
tik tavo skųsis be ramybės žingsniai: –
diena jau suglaudė pavargusius sparnus.
[Daugiau...]

Vakaro varpas

Žemės prieblandoj baltų dienų ieškojau,
neradau,
o po kojų krito gėlės, o po kojų
sidabru sutviskusių žvaigždelių kritu daug.
[Daugiau...]

Praeina metai

Praeina metai, kaip šešėliai nykūs,
praeina metai, kaip šviesi žvaigždė, –
tik tu, tik tu su baime juos sutikus,
tik tu lieki, silpna žmogaus širdie …
[Daugiau...]

Žemės užmirštajam

Kur tu ėjai, ten blankios pėdos liko,
kur tu buvai, tik sapnas, praeitis,
kur tu eini, ten žvaigždės ir vainikai
tavas dienas ir tavo vardą nusagstys.
[Daugiau...]


Puslapis 4 iš 2312345678910...Paskutinis »