Ave crux

Kai juodą naktį kelias pasibaigia
ir kai audros sparnuos žibinto nerandi,
esi tu rankoj Jo kaip žemėn kritus snaigė,
tu, vargo ašara pasaulio šio veide.

Kai praraja prasiveria po kojų,
ir nebūtis, kaip liepsnos, ima širdį siaust,
Jis vienas tau aukštoj viršūnėj moja
ir sklaido debesis vidurnakčio tamsaus.

Kaip vergas grįžtum rinkt žiedų, kur rytą
kaip karalaitis mynei ir barstei,
o ten, kur kaip žiedai, nuvytę dienos krito,
nebežydės. pavasario žiedai…

– Praėjo pasaka… – tari skausme suklupęs
– Praėjo auksas, vynas, meilė žemės dukterų –

– – – – – – – – – – – – – –

Ir iškeli rankas krantan anapus upės,
ir vieną maldą betaria sustingę lūpos:
– Ave, Crux!..