|
-> Tu išėjai. Tuščiom, beturtėm rankom.
Miškuos paliko sunkios uogų kekės.
Ir mes miškų tamsiųjų nebelankom,
usnim ir kadugiais apaugo takas.
[Daugiau…]
Giliam sniege paskendę miega girios,
sodybų obelys, klevai ir ąžuolai,
giliam sapne ir tu, tarytum mirus,
manoji žeme, nutilai…
[Daugiau…]
Tavim tikėjau, kai buvai parpuolus,
tavim tikėjau, kai buvai laisva,
ir kai po kojų griuvo aštrios uolos,
likai nemirusi, gyva.
[Daugiau…]
Tave kalnų viršūnės šaukia,
tavęs pakalnės žalios laukia,
o tu, kaip vergas vakarais,
čia stovi, lauki ir dairais.
[Daugiau…]
-> Dar žydi vasarų šviesių laukai ir lankos,
aukštuos pagojuose dar ošia ąžuolai,
ir netušti mažų paukštelių inkilai,
ir rūpestingosios laukų Rūpintojėlio rankos
[Daugiau…]
Į tenai, kur žydi mėlynos alyvos,
kur upeliai skamba sidabriniai,
debesėliai supasi mėlynėj,
tartum vėlės prosenelių gyvos,
ten, kur prie seklyčios lango rymo
jazminų nusvirę baltos kekės,
į tenai vis grįžta mūsų akys
sapnuose senų atsiminimų
[Daugiau…]
Pro ją praėjo šimtmečiai besieliai,
pro ją – kaip ledo ižas Nemune –
pro ją skaistaus rugpjūčio debesėliai,
kaip maldininkų giedanti minia.
O ji kaip motina gera ten tebestovi
mūs, klystančių vaikų – ramybei, Dievo – šlovei.
[Daugiau…]
Kai tave menu aš, tėviške senoji,
su tavim kai atminimuose esu, –
sningant – gėlės žydi, o miškų gelmėj tamsiojoj,
lyg tavam sodne – šviesu, šviesu.
[Daugiau…]
Ak, kiek kartų, kaip maldoj, šlamėjot,
ašarą ištraukę iš širdies,
jūs, pakluonių topoliai aukštieji,
jūs, sargybiniai vidurnakčio žvaigždės.
[Daugiau…]
-> Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, –
ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,
ar ūkanose prošvaisčių dairaus.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai