Mylimieji

Tavim tikėjau, kai buvai parpuolus,
tavim tikėjau, kai buvai laisva,
ir kai po kojų griuvo aštrios uolos,
likai nemirusi, gyva.

Tu man tarei: – Čia veda mano takas –
mirties, ir sielvarto, ir vargo puoštas jis…
Ir man, o mylima, to tavo kraičio teko
dangaus palaiminta dalis.

Kai tu verkei, ir aš verkiau parpuolęs,
kai tu meldeis, ir aš kartu meldžiaus,
kad ryto rožėm virstų kietos uolos
kely užgesusios kančios.