Georg trakl

Šiaurės beržo sula
laša ant šilto žvyro.
Kaimiečių kelio į Solbad Hall,
kur viduramžių liekni vyskupai
stikliniuos karstuos įmūryti
į storą katedrų sieną.

Pučia alpus Alpių vėjas ir aikštę
užlieja juodu vandeniu.

Pavasario paukščiai skrenda
virš miesto mūrų.

Pučia varinį trimitą angelas
surūdijusiom rankom
prie Gasthaus zum goldenen Engel.
Kriaušių degtinė karti
ir degina žodžius ir lūpas.
Riešutynai, alyvos, vijokliai,
skurdi žaluma.

Akmeniniam gatvių karste,
ant tramvajų bėgių,
miega visi Tirolio šventieji,
valkatos, kekšės ir laukia
paskutiniojo Teismo trimito.

Gasthaus zum goldenen Engel
pučia pavargęs angelas
ilgą varinį trimitą.
Gaili gaida
skrodžia pavasario naktį
ligi žvaigždžių,
trupina Alpių akmenį.

Už aklo skersgatvio Tave
pasitiko tavo paties šešėlis,
už rankų paėmė ir nusivedė
duobėtu grindiniu į Solbad Hall.

Pusiaukelyj,
palšoj priemiesčio sutemoj,
stovi tylūs, vienplaukiai
keturi duobkasiai.

* * *

Tavo lediniai pirštai, žiema,
man akis išsvilino.
Tu saulę pasiėmei,
kai jinai
vakare, ilgai kraujuodama,
drebėjo erškėtyje.

Argi ir tenai, žemėj
begruodėje,
nebėra saulėtekių?

* * *

Nebijok tylumos. Žiūrėk
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.

Nebijok tylėti. Tyla –
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.

Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys…
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk –
ir lauk.