->
Mes vis dar kalbam apie baltą brastą
atokaitoj, toli, Žemaičių kaime:
tyra tėkmė tekėjo per geltoną smėlį,
(mūsų plaukai, saulės nudeginti, geltoni –
kaip smėlis, kaip rugių laukai, kaip gintaras ir vaškas)
tyra srovė nubėgo per geltoną smėlį,
draugystės mėlynajam veidrodyje veidus supdama.
Mes dar tebekalbame apie karštą ugnį,
plevenančią miglotą vakarą ir rudenį prie kelio,
kada drebėdamos atgrubę mūsų rankos
(panašios vienos į kitas, kaip brolių)
viršum žarijų laikė krintančią į žemę naktį.
Mes kalbame apie bevardę mažą stotį,
atsiminimų lygumose tolstančią nuo mūsų,
kur paskutinį žodį sukapojo ratų ritmas
ir geležiniai dūmai mums išdegino akis.
Mes kalbam apie pasakų pasaulio paukštį,
kurio sparnus nukarpė kietos laiko žirklės.
Mes kalbam apie gyvą, žalią medį,
kurio šaknis supūdė neatlaidūs lietūs.
Mes kalbame apie dainuojantį pavasarį,
kurį seniai palaidojom žiemos karste.
Mes kalbame ir kalbame apie draugystės saulę,
kuri užgeso danguje ir žemėje po pelenų pluta.
Palikite komentarą