Pergalės šventė

Už tavęs prasideda žemė ir vilnija vėjais dangus.
Sutrupintais sąnariais atšliaužei vienas ir pilkas
per rėkiantį grindinį. Žvilgsniai pašaipūs ir šilkas,
pridengęs žvilgančio aukso nugirdytas sielas, išdegino
ilgesį tavo. Akmenio luitai tau pavogė saulę ir debesis.
Niekas nelaukė tavęs… Tada palikai juos. Be vardo ir be draugų
užumiesty tu suklupai po aprūkusiu Dievo dangum.

Tau nuplovė akis duburys, užakęs draugų milinėm.
Sustingusias kojas užklojo suplėkus pernykštė žolė.
Priglaudęs kulkų suaižytą šalmą prie savo krūtinės,
tu užmigai, jį kaip vaiką sūpuodamas… Toj pačioj pakelėj
miegojo kartu su tavim šilta žeme apsikloję kareiviai
ir ant prasto medžio kryžių išraižytos raidės kreivos…

O miestas dainavo ir šaudė spalvotas raketas į naktį,
švęsdamas pergalės šventę. Tavo užmerktos akys
regėjo liepsnojantį beržą kautynių lauke.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>