|
|
Nekaltinkit manęs, jei priilsau,
Nes mano kelias ilgas, pats aš ir silpnas ir negreitas.
Našta taip pat man ne lengviausia teko,
Bet dovanas, kurias nešiausi, ar matei tas?
[Daugiau...]
Prasigręžia pro sukietėjusią titnagan žemę
Mažytis, kaip adatos dūris, aidėjimas…
Pro mūrą septynetos sieksnių [Daugiau...]
Slydus deimantinis,
Plonai pasirėdęs,
Mylėdamas žemę,
Upelis juokauja.
[Daugiau...]
Drėgni garai
Išdrikusiai sugulę.
Naktis gili – - -
Kaip juodas embrijonų miegas. [Daugiau...]
Į mėlynio tolio bedugnę gilybę
Įsmigusios miršta jos akys:
Jų tėviškė tūkstančio saulių beribė,
Čionai nesupras jų, nė viens nepakakins.
[Daugiau...]
Ji rankoj nešėsi alyvų…
Pro veidą trąšios žiedų leikos linko,
Už tų alyvų šypsena tau taip pritinka,
Ir tas dantų perlininis kolektyvas!
[Daugiau...]
Netikėk mano žodžiais, vai ne:
Ką anąkart sakiau, buvo tai pramanyta.
O kas buvo širdy pas mane,
Negaliu išguldyti nei aš, nei kas kitas…
[Daugiau...]
Kuo ji kalta, kad jos gyvenimas
Išsiskleidė, kaip ievos žiedas,
Ir karštas gundymas jos krauju penimas
Giliausias širdis ėda?
[Daugiau...]
Subrendę vaisiai šakose linguojasi
Ir šokdami žemyn suskaldo ankštis,
Kiekvienas šventas žingsnis jų taip netikėtai išsilaisvina,
O man – visi kraštai ir visos šalys ankšta.
[Daugiau...]
Vėtrina vėjas nuogus dirvonus,
Smėlis ir žvyrai sukasi grąžtais.
Vėjas, sukėlęs dulkių balionus,
Ūžia į tolimą mėlyną kraštą.
[Daugiau...]
|
|
Paskutiniai komentarai