Baladė

Į mėlynio tolio bedugnę gilybę
Įsmigusios miršta jos akys:
Jų tėviškė tūkstančio saulių beribė,
Čionai nesupras jų, nė viens nepakakins.

Aš būrimą būriau ir nieks neišėjo:
Prakeiktąją gelmę mintim neišsemsi,
Šiandieną praradęs viską vaikštinėju,
Neklausdamas kokią nelaimę rytojui nulemsi.

Pačiups mane vėtros ir smogs kur į prarają,
Tenai aš dabaigsiu, kas šiandien nesibaigė.
Kas meilė, kad kančia gyvenimas daro ją,
Gyvenimas kas man, kurs pats save pribaigia!

O tu vis žiūrėsi… O tu vis žiūrėsi!..
Ir laikas praeis, ir ateis Amžinybė.
O tus vis žiūrėsi ir dingsi gelmėse
Į paslaptį didžią nagais įsikibus.

Ir liksim mes pasakos, pasakos liksim,
Aš judinsiu jūrą, tu spindulius sėsi.
Kasdieną ant kranto aukštai susitiksim
Ir šoksim kartu ir pradingsim gelmėse…