Snaigė

Slydus deimantinis,
Plonai pasirėdęs,
Mylėdamas žemę,
Upelis juokauja.

Gaivina žolių
Nuslabnėjusius žiedus
Ir pylioja žvyrą
Tarp žvilgančių saujų.

Gaivinama srovės,
Galandama žvyro,
Šalta, kaip ir viskas,
Lepinasi sraigė.

Ir niekam nereikia,
Kad sraigė ten yra,
Kad sraigėj gyvybės
Dvasia užsilaikė.

Pražysta vanduo,
Ir gyvūnai sujunda:
Kožnam sava laimė
Širdyje apsąla.

O sraigės pasaulio
Sapnai nesugundo,
Ji tekina rūmus
Auksinių koralų.

Ji myli save,
Ji gyvena savyje.
Jos negiria niekas,
Jos niekas nepeikia.

Pati savo laimę
Į kamuolius vija,
Ir sraigė vis mąsto,
Kad nieko nereikia.