Pro dulkes

Vėtrina vėjas nuogus dirvonus,
Smėlis ir žvyrai sukasi grąžtais.
Vėjas, sukėlęs dulkių balionus,
Ūžia į tolimą mėlyną kraštą.

Lauki ir lauki, liūdna kažin ko:
Gedului vėjas taktą paduoda…
Medžiai užmigo, galvos nulinko,
Tingu, taip tingu, nuobodu.

Ne, nepridengsi savo nuogumo,
Žeme, ir lapų pakūges pripūtus.
Savo mėlynžydriuos etero rūmuos
Būsi visa, kaip apnuogintos krūtys.

Žingine žingine dulkinam lauke,
Kartais tiki dar ir kartais svajoji…
Ir užsimiršdamas lauki,
Kad kažin kas aplankys vienumoje…