Žydėjo liepos

Netikėk mano žodžiais, vai ne:
Ką anąkart sakiau, buvo tai pramanyta.
O kas buvo širdy pas mane,
Negaliu išguldyti nei aš, nei kas kitas…

Bet suprask pagaliau, kad širdis pilna kraujo,
Ant krūtinės tavos gi išsirpusios vynuogių kekės…
Ar galiu aš ištroškęs žiūrėt į gaivinančią sraują?
Ar galiu neišgert nepragert supratimo netekęs?

Ir žinai gal, kas meilė per daiktas?
Nebandyk prisiliest, jei nuskęsti bijaisi…
Horoskopą aš savo žinau: su manim viskas baigta…
Bet žydėjo ir mums visos liepos kadaise!