Ąžuolas

Renavo
dvaro parke,
peiliu prarėžęs
žemės krūtinę,
pasivogiau ąžuoliuką –
šaknys per sprindį, stiebelis plonas, ketvirtuosius įpusėjęs

namo grįžau vakare, prožektorius be gyvybės, reikia sodinti –
nesulauks ryto… o lietus! o tamsa!
krapštaus patvory – tik girto kaimyno
betrūko su kvailiausiais
klausimais:
iš anapus?
iš žemės?

balsas
sausas,
troškus,
kleketuojančios
širdies tampomas, pašaipiai
širsta: penkličio gaila? sakau jam: labanakt!
nežinojau, kad kitą rytą iškeliaus jau kregždžių ganyti

dažnai ateina į sapną, griežia gražiai, šukas prispaudęs
prie lūpų – tokia lemtis, teisinuosi –
neištiesiau žemėtos rankos;
prabudęs krūpteliu:
tebegyvas
liudininkas,
ąžuolas