->
suklupti pirmąjį kartą niekam nematant – lengviausia! atverti duris tarsi dangtį –
angelams, katėms arba krūmams, želiantiems palei slenkstį, sunkiau:
slysta į šviesą takas, liepsnojantis tarytum Bikfordo virvė
duoninė tuščia, tik maža sidabriškai žalsva žiauberėlė ant aslos – tarsi žodis,
švelnus, bet užmirštas – neatsimenu, ar palaidojau motiną? sezonas tėvų
namuose baigiasi, paskutinį kartą užmerkiau langus ir dangiškas karvių akis
nejudu: raudonam kibire plūduriuoja auksas, paskutinis, higieniškas –
veržiuosi į kitą visumą, ją jaučiu kartu su tyliais naujagimiais ir kankiniais, –
aš taip svirplius vadinu, – kaip jie gyvens be dūmų, be sapnų, be iliuzijų?
regiu didžiulę minią – baltaisiais atgailos apdarais: mirksnis iki apgaulės!
negaliu perskaityti nė eilutės, tekstas kai kur taisyklingais apskritimais
ištirpęs, raidžių grūdelius susipilu į senovišką papuošalų skrynelę
senas laiškas, apsnigtas pašto dėžutėje, baugesnis už paskutinę šypseną:
bijau nušvisti – pavergti jus, drauguži, elgeta, nukirsti šviesią galvą palmių
atšipusiu kardu – atėjai, išsigimęs kūdiki, Arturai Rembo, mažam delne
suspaudęs spindulį – sėjėjas esi ir prekijas, į Skuodo lygumas snyguriuojant
užklydai – duburiuose, po ledu, mudviejų grūdai ir žuvys, gudobelės ir strazdai:
virš budelio kūno širdies – dygliuotas krūmas ir aukos apsiaustas, skylėtas, purvinas
dar jaučiu tarpupirščiuose žvyro gurvuolius, neiššaudytas pragaro kulkas, brolių
užuominas apie niekinę mano poezijos prigimtį; rankos nuogos, sugrubusios:
ko tyli, trokštanti dykumų kupre? ko tyli, šerkšne ir žaibe iš blyškiojo veido?
iš dyko buvimo rašau pirštuku ant knygų lentynų, iš tėvo paskvernio sprūstu
lengvučiu jovarės pūkeliu; savanaudė, kerštinga plevenu virš šaltųjų pievų
rudens, jūs dar reikalingi šitam pasauliui, aštriųjų pojūčių įkaitai!
Palikite komentarą