->
MUS vis gelia gėla, it gyvatės gėluo,
Ir jos nuodai gyslose kraują stangina –
Mus svajonės apvils ir mums laimė meluos,
O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę…
Neužmirštamas valandas laikas nušluos,
O akimirksnį džiaugsmo kančia užslopina,
Net ir meilės šventovės kolonų šiluos
Apgaulingi vitražai vilioja kankynėn…
Ir dingojosi laimė saldaus apsvaigimo,
Tartum pasiekto džiaugsmo, didingų troškimų
Išsvajotas pasaulis nuolat įstabus…
Tai klaidinančios liepsnos – žaltvykslės ten matės
Ir viliodamos gėlė skaudžiau nei gyvatės –
Mes vis garbinam melo ir vyliaus stabus!
Palikite komentarą