Vėlinės

JOS BUVO rūškanos, sentimentalios
Tos paskutinės mano Vėlinės Kaune –
Su apšviestais nugeltusiais berželiais,
Su lapais čežančiais, su plaukiančia minia.

Ramiai liepsnojo žvakės ir indeliai,
O pakasynų maršas vario krūtine
Dejuodamas graudino medžių viršūnes
Ir ašarino miglą nuo šakelių…

Be jokio tikslo eidamas per spūstį –
Nebuvo nieko ten lankyt nei liūsti –
Prisiminiau mergaitę, mirusią kadais…

Plaukais, lyg tie gelsvi berželių lapai, –
Gražiai gėlėm papuoštą smėlio kapą
Su širdį veriančiais raudojimų aidais…