->
Gal regiu iš tolo, gal tiktai sapnuoju…
Kaip sugirgžda vartai Pasakos senos.
Žvengia baltas žirgas, ir skalikai loja
Ten, už horizonto, už baltos dienos.
Skrenda per pasaulį paukštė gintarinė,
Lydi ją plaštakių žydintis būrys.
Ieško trys kareiviai sužeistos Tėvynės,
Ir Sigutė rauda girių vidury.
O per juodą girią šliaužia Devyngalvis,
Vėjiniai malūnai nebedrįsta malt.
Rytui auštant, mirė geležinis kalvis,
Kurs mokėjo kardą – kaip žaibai – nukalt.
Jeigu tu atjosi, trečias broli Jonai, –
Aš pririšiu tavo žirgą prie tvoros.
Tau įpilsiu vyno, nuo aušros raudono,
Tau paduosiu kardą kritusių karuos.
Ar girdi, broleli, kaip ten verkia vaikas?
Kaip ten skaudžiai plaka laikrodžio širdis?
Kaip po žemėm tyli… Kelkis, Jonai, laikas! –
Lietuvon atversim Pasakos duris.
Reik nukirsti galvas ugnines devynias
Ir Sigutę mažą reikia išvaduot.
Pasodinti beržą tiems, kas už Tėvynę…
Gintarinė paukštė tai gražiai giedos…
Palikite komentarą