Liežuvio žodis žodžiams

Tribūnoj pakrypęs žmogelis…
Ar šiandien, ar vakar tai buvo? –
Atsiveria lūpų varteliai,
Išbėga laukan Liežuvis.

— Ak, nusibodo plepėti niekus –
Iš nieko negimsta juk niekas!..
Bėgsiu verčiau pas vaikus,
O žodžiai burnoj tepalieka.

Lai sau jie barška, lyg tuščios skardinės,
Triukšmauja, kaip aukštos tribūnos…
Tempia atgal, apkabinęs
Žodžių klastingasai liūnas…
Žodžiai, sugrįžkit į burnas,
Nebūkite pilka minia!..
Kriskit, kaip krenta į urnas
Taip arba Ne.

Kiek jūsų žemėj yra pribarstyta –
Kas jus prisimena, kas?..
O gulėt kadaise jūs plytom
Į lietuviškas pirmas knygas.

Atėjot, kaip Laisvė ateina,
Į Vinco Kudirkos raštus.
Susėdote į liaudies dainą,
Kaip į senelio ratus.

Auginot Tėvynę, kaip duoną,
O kirto jus, tartum rugius.
Kankintus, išduotus, parduotus
Jus glaudė tėvai, kaip vaikus.

Nelaisvėj, tremty užsigrūdinę,
Žodžiai, nelėkit pavėjui,
Skambėkit, kaip varpas gelmėj –
Jau saulelė atkopdama budina…