Laiškas mano draugams tėvynėje

Parėmęs galvą ant rankų,
klausau kaip lietus srovena. –
Mano rankos tuščios ir sunkios,
ir toks šaltas svetimas namas…

Kaip keleivio pavargę žingsniai,
kurs paklydo nakty ir vėjuose,
iškankinta širdis mano tvinksi…
Argi tokius žodžius aš norėjau,

draugai mano brangūs, rašyti jums,
palikusiems žemėj gimtojoj?
Bet ranka svyrinėja ir klysta

ir raides tokias liūdnas vedžioja,
kaip nuvytusius rudenio stagarus…
O lietus… O vienatvė… O vakaras.