->
Palauk! Tu nusineši saulę
ir vėją savo širdy ir plaukuos.
Mano paukščiai seka tau iš paskos.- –
Mano vėjas… Tavo galva šviesiaplaukė
skendi tartum baltam debesy,
saulės ir vėjo ir paukščių sparnų mirgesy – –
Palauk! tu nusineši mano vasarą savo širdy!
Atėjai per sodo šešėlius dainuodamas…
Tavo akys šypsojosi: Štai! kaip ateina geri draugai!
Akys mėlynos, mėlynos akys,- dulkėti, šviesūs plaukai.
Ir iš tolo skamba šaltinių ir upių juokas.
Iš džiaugsmo greičiau ėmė plakti širdis.
Mano sodo medžiai staiga antrąkart pražydo.
Aš juokiaus ir kalbėjau tau: Liūdesys?
Tokio keisto žodžio aš nežinau! Nematytos
gėlės žydi tiktai po kojų mums. Beržai pakelėj
tiktai supas apsvaigę vėjuj ir saulėj…
Ir kaip nesilenkti prie kiekvienos gėlės?!
Ir kaip nepamot kiekvienam praplasnojančiam paukščiui?!
Tu lengvai randi miške pažįstamą medžio pavėsį.
Tu man rodai raides, išpjautas tilto grubioj atramoj.
Tau kedena vėjas plaukus, palaidus ir šviesius…
Teka upės, dainuodamos teka tvankioj tylumoj…
Palauk! Tu nusineši vėją ir saulę savo širdy!
Palauk! Mano paukščiai skrenda tau iš paskos – –
Mano rankos nemoka nešti kelionės lazdos.
Tu nusineši vasarą savo širdy.
Palauk! man užklojo akis
liūdesys.
Palikite komentarą