Rudens peizažas

Kasa bulves.
Palaimintas žemės kvapas.
Palinkusios nugaros.
Kažkada kažkada
troškau kalbėti už jas.

Dabar noriu
suprasti
jų kalbėjimą.
Palinkusių nugarų –
kurios atlaiko tamsų
rudenio debesį.

Basų kojų –
kurios eina lengvai
per pragarą ir per dangų.
Tų rankų –
kurios dosniai atiduoda
duoną ir kraują.

Tų akių –
pripiltų lietuviško dangaus
ir šviesos iš senų šaltinių,
kurie jau išdžiūvo.