Peizažai

1. PEIZAŽAS SU STIRNOM

Ten, kur dangus paliečia
kraujažolių pievą,
geltonam tamsėjančiam saulėlydy
raudonos stirnos geria.

Ir tu atsigersi iš tolimo
slapto šaltinio.
Ir užlaižysi
visas žaizdas.

Kol kas – kvėpuoji.
Kol kas – medžiu pasvyra ties tavim
laikas.
Tas, kurio neužteks.
Ir pamiršai, kad
tykoja šūvis.

Ir pamiršai, kad kvepės
žolynai – paskui, virš tavęs,
aukštai aukštai – – – – – – – – – –

2. PEIZAŽAS SU SIDABRINE NUOLAUŽA

Sidabrinis rudenio laukas,
kai žemės kvėpavimas pavirsta ledu,
o apyaušrio valanda begalinė
kaip laukimas.

Kai galulaukės gandrai pavirsta
sparnų šlamėjimu skaidriam
rasotam skliaute
(jo veidrody blykčioja nakties
pėdsakai, ir atpažįstu ryta – ten,
ties pravertom sidabrinėm durim).
Kai nušvinta voratinklis žvaigžde,
tarp ražienų įsmigusia.- – –

Sidabrinis rudenio laukas.
O sugniaužtam delne – tik žodis –
sidabrine nuolauža – ligi kraujo.