Avižos

Praūžė gaižus pelenuoti vėjai,
Ir kraujo skonį žemė jau pamiršo…
Ir kvepia krosny duona… Tik tavęs nėra…
Ir duona kvepianti sudrumsčia viską,
Ir seną baimę iškelia į viršų…

…Ir pirštai vėl tuos vokus vėstančius užmerkia. …
O lūpas vėl rakina duonos alkis amžinas…

Praūžė vakaru audros lietus,
Bet visą naktį verkė avižos…