Tėvų sodybos žiburėlis

Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli,
prieš amžius uždegtas senajam židiny,
pro piktą negandą, pro neviltį tu vėlei
mane naujų dienų rytojun vadini.
[Daugiau...]

Tolimas kaimas

Ne pasakų tolimas kaimas
paskendo migloj pamažu –
tėviškės liūdnas atšlaimas …
O buvo ten, buvo gražu!
[Daugiau...]

Sunki ranka

Pas gryčią augo alksnių krūmas
ir senas didelis lazdynas –
strazdai, lakštingalos ir kregždės tų medelių rūmuos
giedojo jutrines, votyvas ir adynas.
[Daugiau...]

Tėviškės kleveli

Stovi čia visą šimtmetį.
Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė,
lapai tolydžio keičia savo spalvą:
nuo žalsvumo su auksiniais žiedsosčiais
ligi tamsaus kraujo spindėjimo.
[Daugiau...]

Grįžimas į lygumas

Man reikia grįžt Kaskart labiau
į liūdesį panašios lygumos,
kaskart labiau –
kaip moterys susigraudinusios.
[Daugiau...]

Paskutinės šviesos

Atsimenu: kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
šešėliai šoko virpesy ant tėviškės laukų.
Jų kibirkštis į savo širdį, lyg šaltinio srovę, sėmiau
ir žemę ašarų suvilgytomis lūpomis bučiavau.
Kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
Tave kaip deimantą prie Baltijos mačiau.
O paskutiniai mano žemės žiburiai,
lyg devynių dangaus auksinių saulių pasaka,
mirgėjo neramiai.
[Daugiau...]

Gimtasis žiburys

Didi šviesa mane į žemę šaukia,
šviesa, kur išvedė pasaulin kūdikio verksme:
gimtų namų mažyčio žiburėlio,
nespėjusio many užgest, liepsna.
[Daugiau...]

Tėviškė

LAUKAI

Laukai po sniego antklodėm pabalę
vadina grįžt mane…
Kada pabaigsiu tremtinio nedalią
ir jus išvysiu realybėj, ne sapne?
[Daugiau...]

Vidurdienio grįžimas

Vidurdienį, kada pavargę saulės spinduliai sukrinta man po kojų
ir vėjas taip nedrąsiai šiurena vystančius lapus,
grįžtu aš mintimis, nors mintys jau pavargę,
grįžtu į prarastus namus.
[Daugiau...]

Tėviškė

Ramu į tėviškę sugrįžti
Keliais, kur veda į namus,
Ir čia kaip žydinčią jaunystę
Paklaust, kur išblaškys pasaulis mus.
[Daugiau...]


Puslapis 2 iš 812345678