->
Vidurdienį, kada pavargę saulės spinduliai sukrinta man po kojų
ir vėjas taip nedrąsiai šiurena vystančius lapus,
grįžtu aš mintimis, nors mintys jau pavargę,
grįžtu į prarastus namus.
Ir aš, bijodamas prikelt užmigusius nakty šešėlius,
duris, kaip tolimą ir nerealų sapną, drebančia ranka veriu.
O taip seniai užvėriau jas išeidamas į nežinios kelionę,
tarytumei vartus į neregėtą saulės karaliją.
Dabar vidurdienis. Ir ūžia fabriko mašinos, pakyla vėl pirmadieniai nauji
sakydami: “Pabaik dainuot! Užversk neprirašytą lapą
ir vėlek uždaryk gimtų namų duris”.
Aš uždarau, nes mano sugrįžimas buvo trumpas, kaip po kojų kritęs spindulys.
Ir mintys greit užgeso, kaip dangaus aukštybėj geso saulė išdidi.
Paliko tuščias ir neprirašytas baltas lakštas ir… aš, ir fabriko mašinų ūžesys.
Palikite komentarą