Vėlynių godos

NUO pašiurpusių platanų miglos laša
Per aštriai karpytinius lapus –
Gedulotos našlės ir našlaitės neša
Chrizantemų puokštes į kapus…

Ne šalna pakando, ne ruduo nuskynė,
Ne žolynas nuvyto trapus,
O žmogaus čia baigėsi grumtynės,
Siaučia džiaugsmas giltinės kraupus…

Kiek kapų nūnai, kur nieks žolyno jokio
Neatneš ir nieks neaplankys,
Kiek manųjų brolių išguitų atokiai

Į tėvynės pusę kreips akis
Ir gedės, kaip žemės nušluotųjų sodžių
Atsivėrę žaizdos, klykiančios be žodžių!