->
I
IŠADŽIAU savo buitį, kaip šilko audinį
Ir kaip sutema pasakos mėlyną platumą,
Kur metai pakiemiais nuklydo alalaudami,
Nusišypsoję kurpiaus laime vos įmatoma…
O dienos, mano dienos, ir meilė kvaila, lyg piemenio,
Nukukavo vyšnių snieguose geguže…
Dar, rodos, tik vakar glamonėjau jos liemenį,
O tai metai ir metai jau praūžė…
II
AŠ NIEKAD nemačiau tokio rudenio vakaro,
Tokių kruvinų vyšnių, žvilgsnio taip mėlyno,
Kai pro padaržes tavo žingsnius sėlinau
Ir džiaugiaus, ir džiaugiaus iki ašarų…
Vėtra debesio taip greitai nenuveja
Ir vėjas pienės taip greitai nenupučia…
Žvaigždėta naktis sukniubusi krūpčiojo,
Lyg rudenį sulytas šunelis užuvėjoj…
III
PALAUK! žalia naktis, lyg akys katino –
Joj nenurims šimtai lakštingalų…
Gal laimė pražydės it žvaigždžių platina,
It saulėj bėgiai geležinkelio.
Šuo kažkur sulojo, ir miškas sumykė…
Ir vėl tyla, kaip dienos kalinio!
Buvau aš laimės valandų alchimikas,
Bet jos seniai, seniai nuskalino…
IV
GALE sodo mėnesis, ir tvenkinys pajuodęs.
Slenkančios stovylos žingsniai nuobodūs,
Nuo kranto šast! ir, rodosi,
Ant aukso žirgo nujojo zovada…
Palikite komentarą