Antroji meilė

O SKAISTI šviesiaplauke, pamėlynavusiais poakiais,
Tu pasiilgai vėl eilių ir meilės mano…
Ir vėl lyg gyvas sapnas: dar vienas meilės nuotykis –
Dar vienas mėlynas akis reikės nešiot, kaip talismaną.

Paberdavau akis kavinėse, akis nuvargusias, išsekusias,
Ir sunkios mintys plaukė, sunkios tartum švinas,
Bet lyg drugelis vėl viena graži jaunystės pasaka
Plasnoja po erdves, plasnoja po žvaigždynus.

Vėl norisi pasekt kažką ir eit kalnų viršūnėmis –
Parodyti pasaulį visą: jo garbę ir menkystą,
Ir žmogų kenčiantį, ir žmogų ujamą –
Parodyti nenuimtą nuo kryžiaus Kristų.

Taip, rodosi, naivios ir artimos palaukt, lyg saulės patekant,
Palaukt su šypsena, su ašarom, su juoku,
Tai kas, kad jau širdis pasruvus kraujo latakais,
Tai kas, kad ji seniai jau juoktis nebemoka.

Ir visuomet, kai tokis žvilgsnis mane perveria,
Susimąstau, ir taip švelniai krūtinę gelia:
Gal kas nuskaidrintų mane, tartum rūdėtą žalvarį,
Nuvargusį ant vieškelio tarp gluosnių ir smūtkelių.

Ir kartais norisi išplėšti širdį baisiai geliamą
Su šimtais, su tūkstančiais žaizdų ir randų –
Parodyt gyvą sielvartą ir gyvą nerimą.
Ir daugel pasakų, ir daug gražių legendų.

Aš būčiau tau švelnus vidur laukų ir miestų ūžesio,
Kur ilgisi šilai, kur saulė šypsosi, kur lyja…
Poetas – tai jūreivis iš daugelio laivų sudužusių,
Poetų žaizdos gyvos – jos niekad neužgyja.

Tiktai poetų žodžiais kažin kodėl nieks netiki –
Netikros žaizdos jų ir pramanyti randai:
Tai vien tik žodžiai, tiktai tuščia patetika –
Jų ašaros – rondo, jų sielvartas – legendos.

Tave mylėsiu, lauksiu, tartum saulės patekant,
Tau seksiu sielvartą, kaip rudenį ir vėją…
Tu patikėk manim, manimi niekas netiki…

Kvailut, aš tik pasijuokiau, o tu ir patikėjai.