Vieversio balsas

Jau švinta medžiai
nežemiška žaluma…

Žema, po šiaurės žvaigžde,
pastogė mūsų atsiveria
į vieversio balsą, į žemės
apnuogintą šilumą,
į širmo debesio
kvepėjimą… Atėjome
čia taip trumpam –
iš tėviškės upelio atsigerti
ir atsikąsti saulėj
išnokintos duonos,
duotą valandą kaip kūdikį
savo kūnu pridengus –
amžinybei…