Moteris

kalbini
katę meilingai,
o vyras – tuščia vieta;
žvilgsniu nuduri – murksok sau lyg musmirė;
kepure braukiu prakaitą prie tuščio stalo,
eisiu į kapines, kol diena lėtai leidžiasi širdies kadugiu

ir tu išeini,
suartu lauku žengi,
putoja po kojomis juodosios vilnys –
tartum Galvės ežeru slinktų paskutinė totorė;
slepi – lyg durklus – rankas nubučiuotas:
ne žaibas, tik balsas
pažįstamas
tavo ėjimą nutvilko

parpulti bijai,
atsigręžti –
tarytumei žemės pavasaris
būtų gyvastį smaugianti virvė;
dar žybsi geltonas vilties šalpusnis –
vaikų kosulys, bėgantis tau iš paskos žaliomis ežiomis ir takais

sutrinki, atpažinus šešėlio eigastį – su permestais batais per petį,
išsiduodi: paskutinįjį kartą drugeliais
margais iš drapanų tavo pabyra
žodžiai –
sauja
žarijų