Baladė

Į mėlynio tolio bedugnę gilybę
Įsmigusios miršta jos akys:
Jų tėviškė tūkstančio saulių beribė,
Čionai nesupras jų, nė viens nepakakins.

Aš būrimą būriau ir nieks neišėjo:
Prakeiktąją gelmę mintim neišsemsi,
Šiandieną praradęs viską vaikštinėju,
Neklausdamas kokią nelaimę rytojui nulemsi.

Pačiups mane vėtros ir smogs kur į prarają,
Tenai aš dabaigsiu, kas šiandien nesibaigė.
Kas meilė, kad kančia gyvenimas daro ją,
Gyvenimas kas man, kurs pats save pribaigia!

O tu vis žiūrėsi… O tu vis žiūrėsi!..
Ir laikas praeis, ir ateis Amžinybė.
O tus vis žiūrėsi ir dingsi gelmėse
Į paslaptį didžią nagais įsikibus.

Ir liksim mes pasakos, pasakos liksim,
Aš judinsiu jūrą, tu spindulius sėsi.
Kasdieną ant kranto aukštai susitiksim
Ir šoksim kartu ir pradingsim gelmėse…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>