Po draugystės

Dabar tu esi šaknis,
kurios medis – supjaustytas ir sukūrentas.
Dabar tu esi kriauklė,
aklom akim žvelgianti
į brangius krovinius
plukdančią jūrą.

Laiškas mirusiam draugui

Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.
[Daugiau...]

Neišsiųsti laiškai ir nepasakyti žodžiai draugams, kurie niekad namo nebegrįš

Keista, niekas šitam mieste nesustojo tą valandą:
ūkė laivai ir upė tekėjo, gatvės šaukė, dainavo vaikai,
lėktuvai skrido pro žvaigždes ir medžiai po mano langais
šlamėjo kaip visados. Ir žemė miegojo rami ir bejausmė.
Mano draugo knygose visos raidės tos pačios – šalti,
sukrekėję spaustuvių dažai ant išbalusio popieriaus,
žodžiai tebeskamba lygiai taip pat, kaip vakar,
Inga žiūri liūdnai į bėgius – visi traukiniai
nebegrįžo atgal.
[Daugiau...]

Tomas nipernadis

Po laimingai šlamančiu gluosniu, ant tilto,
tave sutikau.
Tu žiūrėjai į žėrinčią, žvilgančią upę. Ir švilpavai.
Tavo šviesiai geltonus – kaip vasara – plaukus
kedeno šiltas vėjas. – Mūsų gyvenimai
kaip upių (vandenys trykšta iš žemės ir grįžta į žemę)…
Pasakei. Patylėjai. Nusijuokei.
[Daugiau...]

Amžinai atminčiai

Atsimeni
sidabrinių topolių tylą?
Baltų debesų plaukimą
ir siaurą šešėlio liniją
ant saulės laikrodžio veido?
Laukinių rožių kvepėjimą
ir mėlyną atspindį
seno malūno tykiam tvenkiny?
Ar atsimeni dar?
[Daugiau...]

Epitafija draugystei

Mes vis dar kalbam apie baltą brastą
atokaitoj, toli, Žemaičių kaime:
tyra tėkmė tekėjo per geltoną smėlį,
(mūsų plaukai, saulės nudeginti, geltoni –
kaip smėlis, kaip rugių laukai, kaip gintaras ir vaškas)
tyra srovė nubėgo per geltoną smėlį,
draugystės mėlynajam veidrodyje veidus supdama.
[Daugiau...]

Rauda ir vaikystės fuga

Juodžemio tankūs plaukai – sunkus plaukai kaip žemė.
Medaus geltonumo plaukai – kaip vasaros korių vaškas.
Ugniniai raudoni plaukai – tiršti kaip saulėlydžio rūkas.
[Daugiau...]

Mano namas gimtinėj

Dulka vieškeliai balti pro mano namą
ir nusidriekia tolybėsna lyg dainos,
ir beržų žaliasai rūbas jau plevena;
vasaros vidudienių palaima
supa mano tėviškės gimtinį namą…
[Daugiau...]

Vasaros vėjuose

Palauk! Tu nusineši saulę
ir vėją savo širdy ir plaukuos.
Mano paukščiai seka tau iš paskos.- –
Mano vėjas… Tavo galva šviesiaplaukė
skendi tartum baltam debesy,
saulės ir vėjo ir paukščių sparnų mirgesy – –
Palauk! tu nusineši mano vasarą savo širdy!
[Daugiau...]

Laiškas mano draugams tėvynėje

Parėmęs galvą ant rankų,
klausau kaip lietus srovena. –
Mano rankos tuščios ir sunkios,
ir toks šaltas svetimas namas…
[Daugiau...]


Puslapis 2 iš 41234