Elgetos giesmė

Kaip gluosnis žemei atiduoda
Iš saulės skolintus lapus,
Taip tu nulykytą aruodą
Dalyti ryžkis bent perpus…

Nenuovokus šykštuolio delnas,
Jis nenujaučia širdimi,
Kad ir dalybos – tikras pelnas,
Nes duodamas tu daug imi,

Nes, bėręs broliams bent po saują,
Neužsigniauždamas riekės,
Tu sau užsėsi lauką naują,
Kur žiupsnį pėdas atmokės…