Baladė

Kai po dienos aitrų ir vaido
Rimtis pasklinda ir tyla,
Neregimas po žemę braido
Būties šventovės vaidila…

Jo delnas visą gyvį lyti –
Ir tą, ką tu. širdy slepi, –
Todėl žibutė tyruos švyti
Ir todrin rožė taip kvapi…

Kur vargo sluogas žmogų trikdo,
Ten jis, kaip brolis sumanus,
Šios žemės sopes slaugo, migdo
Ir sargina žmogaus sapnus…

Mįslingos rankos būtį glaudžia,
Ir vėl diena širdims lengva,
Kai tėvo prieglobstyje snaudžia
Sunki paklydėlio galva…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>