Pranašas

Tiktai pažvelkite į jį, į šitą pranašą:
jis iškalbingom lūpom skelbia naują Dievą;
jis įdeda Jį į kiekvieno mūsų tamsią sielą,
ir vėl toks pat dulkėtas ir rūstus palieka mūsų kraštą.

O mes sustoję aikštėj kalbamės ilgai.
Mes nieko nesuprantančiom akim nueinantį palydim:
toli jo platūs rūbai vėjuje plevena, ir plaukai
prieš juodą debesį kaip sniegas žydi…

Mes stovime. Kiekvieno sieloje sunki mintis:
argi jis tikrąjį ir galingiausią Dievą atnešė?..
…Vienam išsisunkia ant skruosto ašara. Kiti
nuliūdę skirstosi – širdim išdeginta, tuščia…