->
Nebuvau, kai žuvim ir duona minią penėjo.
Nepažinau žvejų, kurie paliko tinklus,
valtis, vaikus, vilnis ir vėją
ir sekė Mokytoją. Tačiau tikiu
tais, kurie visko, visko atsižadėjo.
Neaplankysiu, žinau, Šventosios Žemės
(man yra žemė visur šventa),
bet nepamiršiu, ik mirsiu, į gimtąjį namą
kelio beržynais baltais ir brasta.
Dar vis bandau prakalbinti žemę,
vandenį, vėją. Tikiu, sakalai kai kam
meta sidabro plunksną, kaip sakoma senio
pasakoje, sudėtoj poetams tiktai ir vaikams.
Niekas niekad mums nebedaugins duonos:
Dievo duona dera dienom, naktim.
Niekad nebesulauksime stebuklingos žvejonės;
Dievo sietuvos žvilga žuvim.
Palikite komentarą