Ugnys

Pirmąjį žaibą tau dovanojo dievai Eladoj.
Tu mokėjai laikyti smėlį, gėlę ir irklą.
Jauną ugnį. Tavo ranka išbraižė akmenio sienoj

strėlę, medžiotoją, žvėrį. Iš mirusio medžio
šokančią liepsną. Per nugalėtą naktį ir vandenį
lenktą valtį plukdei, Prometėjau, broli, namo.

Kedrų giria, nepažinusi gaisro, dainavo tau.
Stiklas, dar neatskirtas nuo motinos savo – smilties,
glostė tau pėdas. Krematoriumuose nedeginti kaulai,

tyro vandens plaunami, gulėjo balti ant kranto.
Vėjai ir vandenys dar tebebuvo kraujo broliai.
Tu jiems atvežei keistą, laukinę seserį.

Pavadink ją vardu ir palik. Mūsų rankos nemoka
laikyti nei irklo, nei smėlio, nei žiedo.
Nieko nemyli mūsų delnai: nei bangos, nei jaunos ugnies.

Dega mūsų nelaimių laužai vandenų ir naktų pakraštyj.
Naktys auga, ir potvyniai užpila liepsną.
Sudegino lengvą luotą dievai Eladoj.