->
Ne tam, kad pintumeis vainiką,
Ant žemės marguoja žiedai,
Tad, radęs rožę ar gvazdiką,
Leisk jiems žydėti, kaip radai…
Jais žemė žeria savo lobį
Ant amžių aukuro, ir tu,
Nurėškęs rožę, būtį grobi
Ir puošiesi grožiu vogtu…
Antai žibutė mėlynakė…
Antai skaistuolė lelija…
Jos žiedas – kaip altoriaus žvakė,
Žydėk, liepsnok kartu su ja.
Būties mįslė per rožę blyksi –
Žydėk kaip ji, širdy kassyk,
Kai žemės tyruos ją sutiksi,
Ir jos stebuklo negesyk!
Palikite komentarą