Žynys

Man žynys pasakė senas –
Mirksnio saldis menkas penas,
Pasidavęs kibirkštėlei,
Tu į naktį krisi vėlei…

Širdžiai pokylio panūdus,
Vėtyk amžių kultus grūdus,
Kepk jų sąmalo vakartį
Ir nuveiksi kelio kartį…

Tamsūs žemės tako vingiai,
Bet kas žengia juo netingiai,
Kad ir būtų klysta, pulta,
Ras žadėtų naktigultą…

Kur pastoja kelią grioviai –
Jei savim tu. pasikliovei,
Prasibrausi neapviltas,
Nes drąsa – tikriausias tiltas…

Girk klajoklį linksmabūdį,
Treja tiek mylėk, kas liūdi,
Nes taip likta, kad gražiausias
Tas, kas ašaromis prausias…

Žydi sodai, dirvos veša
Tam, kas linksmas kryžių neša,
Ir po vargo stos jam spėtas,
Lyg nakties dangus žvaigždėtas…

Kaip dangus žvaigždynus sega,
Taip ant žemės visa dega –
Bet žynys man nepasakė,
Kas – liepsna, kas – vaško žvakė.