Proprotėvis

Kai laukinis žvėris
Pratarė
Pirmąjį žodį –
Gimė žmogus.

Jis skaldė uolas
Ir statė šventyklas,
Kad žodžiai skardėtų,
Kaip vario vamzdis,
Kad žodžiai sujudintų
Debesis ir sietynus –
Kaip gimdyvės brandos
Valanda –

Kad žodžiai sprogdintų
Vienatvę – –

Jis degino medį,
Balandį ir avinėlį
Nežinomajam,
Stebinčiam jo dienas
Saulėje ir mėnesio
Pilnatyje –
Ir jo malda –
(Baimės vynas
Kasdienybės taurėje) –
Rašydavo dūmų raidėm
Nedrąsius troškimus
Tekančiam
Dangaus vandeny – –

Metai biro
Patyrimo kriaušėm –
Ir panūdo žmogus,
Kad šventyklų akmenys
Giedotų, it paukščiai – –
Kad svajonei
Išaugtų sparnai,
Ir vaisingas
Saulės moliūgas
Amžinom gyvybės sėklom
Brandintų
Ainių dirvonus – –
Jis spaudė vynuogę –
Saldžią dievų paguodą –
Užsimiršime
Džiaugdamasis nuodėme – –

O geismų
Karštam troškuly,
Palinkęs verdenėn
Apstulbo žmogus:

Nubalusioj
Žvaigždžių tyloj
Vandeny atsispindi
Košmariškos
Kirmino
Akys – – –