Tvenkinys

Rieškučiom smėlį žarstėme į vandenį,
dainuodami pavasario dainas.
Ir matėm gintaro pilis paskendusias
slaptingo tvenkinio rudam dugne.

O vakarais, kai niūrūs vyrai su deglais
subrisdavo į miegančias gelmes,
mes laukėm, kol į kranto žolę jie išmes
keistus turtus: pilis skaidriais langais,
žibintus ir vežėčias auksines…

Rasoton pievon krenta dusliai jų našta.
Ir pro lelijų žiedus, maurus ir šaknis
nerangūs ir juodi vėžiai ropoja –
ir keista ugnim žėruoja jų šarvai drėgni.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>