->
Rieškučiom smėlį žarstėme į vandenį,
dainuodami pavasario dainas.
Ir matėm gintaro pilis paskendusias
slaptingo tvenkinio rudam dugne.
O vakarais, kai niūrūs vyrai su deglais
subrisdavo į miegančias gelmes,
mes laukėm, kol į kranto žolę jie išmes
keistus turtus: pilis skaidriais langais,
žibintus ir vežėčias auksines…
Rasoton pievon krenta dusliai jų našta.
Ir pro lelijų žiedus, maurus ir šaknis
nerangūs ir juodi vėžiai ropoja –
ir keista ugnim žėruoja jų šarvai drėgni.
Palikite komentarą