Saulėleidžio valanda

Kai sustings tamsusis kraujas man širdy,
aš giliai norėčiau žemėje miegoti –
mano lygumų pilkųjų pakrašty.
Šimtamečiai ąžuolai rankas šakotas
į miglotus, rūškanus skliautus iškėlę
melstųsi saulėleidžiams ir ryto vėjams…

Ir mane jų juodos šaknys teapraizgo!
Mylimos, galingos, ramios rankos, –
kad girdėčiau skrendantį viršūnėm vėją svaigų
ir matyčiau amžiais savo žemės dangų:

dyvinai pavasariais nušvitusį –
ir lengvučiais debesim kaitroj praplaukiantį –
rudenėjant pilną paukščių klykiančių –
o žiemom sustingusį ir aukštą. –

Tik vidunakčiais, kai kelsis rūsčios vėtros
ir taip gūdžiai šauks kamienus apkabinusios,
ir siūbuos aukštas viršūnes ir dejuos –
mano kraujas vėl atbus ir ims tekėti,
mano kraujas šakose jų susipynusiose –
ir sugaus jisai dangaus maištinguose skliautuos.