Pasakų sakalas

Norėčiau sakalo. Balto
kaip Arktikos sniegas.
Tojo – nykstančios giminės
Kanados šiaurėje. Kuriuos vagia
ir veža slapta į arabų
didikų rūmus. Ir miršta jie
ilgesingai ir skaudžiai,
nebematę daugiau nei šiaurės
pašvaisčių, nei sniego.

Arba tebūna jisai
tasai raibas paukštis,
dainose krypavęs
ant tėvelio dvaro,
kur nors Žemaitijoje
arba Vilniaus žemėj,
gėręs gurgiantį ir geliančiai šaltą
verdenių vandenį girių gelmėj,
sklandęs šimtmečius
virš pilių ir virš kuorų,
nusileisdamas kartais ant sakalininko
tvirtos ir ramios rankos.

Arba galėtų jis būti
senelės pasakų sakalas,
kurio – kaip aitvaro – nėra niekas matęs.
Tiktai aklas raganius,
kuris pakelės karčemoje pasakoja
apie didelį ir neregėtą
paukštį, kaip sakalą,
plasnojantį pilnatyj,
visą dangų užklojantį
žaižaruojančiais savo sparnais…

Norėčiau sakalo. Balto
kaip pasakų sniegas.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>